“Šokis – viena nedaugelio sporto šakų, kur vyras ir moteris kartu leidžia laiką, ir vyro fizinė jėga nėra pranašumas”, sako britė Lindsey Hillier, pasaulio standartinių šokių čempionė. 2008 m. rudenį viešėjusi Lietuvoje, moteris dalinosi savo patirtimi su jaunaisiais Lietuvos sportininkais.

- Ar galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo Jūsų, kaip šokėjos, karjera?

- Aš pradėjau šokti, kai man buvo keturi metai. Būdama visai maža, susirgau astma, sunkiai tegalėjau kvėpuoti. Dėl to aš praleidau labai daug pamokų, ir gydytojai patarė mano tėvams arba persikelti gyventi į kitą vietą Londone (mes gyvenome prie tuo metu labai užterštos Temzės upės), arba jie turėjo priversti mane kvėpuoti. Taip aš nuėjau į baleto mokyklą ir sulaukusi septynių metų amžiaus tikrąją to žodžio prasme išaugau iš astmos. Vėliau pradėjau šokti pramoginius šokius ir būdama 17 metų radau partnerį, su kuriuo tris kartus tapome pasaulio čempionais ir daugelio kitų varžybų nugalėtojais.

- Profesionalus sportas reikalauja aukoti daugybę dalykų ir įdėti daugybę pastangų. Kas Jus motyvuodavo dirbti visus tuos metus?

- Galėčiau pasakyti taip: jei tu dalyvauji varžybose, be abejo, esi linkęs varžytis. Mes buvome  užsibrėžę tikslus, norėjome pralenkti kitus žmones ir tapti vis geresniais šokėjais. Norėjome 
tobulėti. Galėtume paklausti bet kurio atleto, dėl ko jis bėga 100 metrų varžybose arba visą
gyvenimą priklauso klubui, laikosi dietos. Šokėjus, kaip ir kitus sportininkus, skatina noras
varžytis ir tobulėti.

- Kaip ruošiasi varžyboms pasaulinio lygio šokėjai?

- Visų pirma, man gyvenime labai pasisekė, nes mane ruošė aukščiausio lygio šokių treneriai. Taip pat treniruodavomės sporto salėse, turėjome savo dietologus. Mes ir patys ieškojome kūrybiškų būdų tobulėti. Pavyzdžiui, mūsų šokių salė buvo netoli futbolo stadiono, tai mes eidavome ten sportuoti kartu su futbolininkais – bėgiodavome laiptais aukštyn žemyn. Ir netgi pamatėme, kad buvome fiziškai stipresni už juos. Tai buvo smagus atradimas.

- Kai bagėte sportinę karjerą, Jūs pasirinkote šokių mokytojos kelią. Ką renkasi kiti šokėjai, kokios yra galimos karjeros kryptys, palikus didįjį sportą?

- Iš tiesų, yra daug galimybių, kurios priklauso nuo to, ką pasiekei savo karjeroje. Yra daug porų, kurios niekada nepatenka į finalus. Tokios poros įkuria savo šokių mokyklas, vyksta į mokomuosius kruizus, kai kurie šokėjai pasirenka televiziją ir dalyvauja šokių laidose. Anglijoje labai populiari laida “Strictly come dancing” (“Griežtai eikš šokti”, aut. past.), šį formatą dabar pardavinėja visame pasaulyje. Dauguma šokėjų, dalyvaujančių tokiuose šou, yra tie, kurie niekada netapo geriausiais. Tačiau šie šokėjai puikiai pasidarbavo mokydami žinomus žmones ir televizijos dėka tapo netgi žymesni už šokių čempionus.

- O ką veikia tikrieji profesionalai?

- Profesionalai dalyvauja konkursuose ir rengia pasirodymus žiūrovams. Dažniausiai jie vyksta Japonijoje, ten yra itin didelė tokių pasirodymų paklausa. Taip pat japonės ir kinės dažnai samdo profesionalius šokėjus kaip mokytojus ir partnerius vakarėliams.

- Jūs daug keliaujate po visą pasaulį – vedate seminarus Japonijoje, Vokietijoje. Ar galite papasakoti, ką įdomaus Jums teko pastebėti užsienyje?

- Įdomiausia sistema yra Japonijoje. Ten vaikams draudžiama šokti poroje, kad neturėtų fizinio kontakto su kitais vaikais. Todėl japonų profesionalai yra paprastai vyresni nei kiti, jie pradeda šokti poroje tik tapę studentais. Be to, man, kaip mokytojai, visada svarbu, kad žmonės netylėtų, bendrautų su manimi, o tokiose kultūrose kaip japonų tu niekada nesulauksi atsakymo į klausimą – vaikams neleidžiama diskutuoti su mokytojais.

- Ką Jūs manote apie Lietuvos šokėjus?

- Aš manau, kad kaip ir visose šalyse, Lietuvoje yra labai šaunių šokėjų, kurie labai gerai juda. Pavyzdžiui, Arūnas Bižokas, šokantis su amerikiete partnere, labai greitai iš mėgėjo tapo profesionalu ir dabar yra labai sėkmingas šokėjas. Lietuviai labai stengiasi, rezultatai vis gerėja, šokėjai atsiranda geriausiųjų lentelėse. Lietuvoje, be abejo, dirba labai geri treneriai, o mokiniai labai atsidavę ir susikaupę per treniruotes, jie labai stengiasi, o tai man, kaip mokytojai, yra svarbiausia.

- Kas paverčia žmogų geru šokėju?

- Aš pasakyčiau, kad tai atsidavimas šokiams. Mes turime nuostabių šokėjų – visų formų ir dydžių. Svarbiausia yra išmokti judesio principus, o ne šou elementus ir sudėtingas choreografijas.

- Ar turite mėgstamiausią šokį?

- Kai dalyvavome varžybose, stengėmės neturėti vieno mylimiausio šokio, nes privalėjome gerai atlikti visus penkis šokius (valsas, tango, fokstrotas, kvikstepas, vienos valsas). Pavyzdžiui, vienu metu tango buvo mūsų silpniausias šokis, todėl mes skyrėme visas treniruotes vien šiam šokiui tobulinti. Ir tai pavyko, nes tango iš prasčiausio šokio pavirto pačiu geriausiu. Todėl kartais reikia susikoncentruoti ties tuo, kas tau sekasi blogiausiai, ir paversti tai savo stipriąja puse. Bet aš dievinu salsą! (juokiasi)

- Ar Jūs žiūrite “Šokių Euroviziją”?

- Šiemet nežiūrėjau, tačiau pernai buvau teisėja šiame renginyje.

- Ką apie ją manote?

- Visiškas mėšlas.

- Jums nepatiko nugalėtojai?

- Ne, suomių pora mano akimis žiūrint pernai tikrai buvo verti nugalėti. Bet “Šokių Eurovizija” – tik labai gera televizijos programa, ten nėra jokių gairių, šoka profesionalas su mėgėju. Kaip tokiam renginiui teisėjauti, aš tiesiog nežinau. Turėčiau pasakyti, kad teisėjavimas šiame renginyje sukėlė man daug neigiamų emocijų.

- Ar yra šalis, į kurią Jums visada smagu važiuoti dirbti?

- Aš jau dvidešimt metų dirbu Italijoje, ir man vis dar gera ten sugrįžti. Anksčiau buvau netgi priversta išmokti italų kalbą, kad galėčiau ten mokyti. Bet su ten esančiais mokiniais ir treneriais visada atrandu bendrą kalbą, jaučiu, kad mąstome panašiai, o tai visuomet malonu. Kai esu Italijoje, mokyti mirtinai lengva.