Artūras studijuoja statybos inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Pasirinkta profesija, mažai arba visai nesisieja su šokiais, tačiau vaikinui šokis reikalingas, kaip maistas. Dar būdamas vienuoliktokas jis pradėjo mokyti šokio meno kitus, o pats ant parketo sukasi nuo darželio laikų.

Kaip kilo idėja mokyti Solo Latino?
Pasaulyje šis šokio būdas - šokti be partnerio, buvo  populiarus jau keletą metų, kai mūsų šalyje apie jį niekas nė nežinojo. „Dileksa" buvo pirmoji šokių studija, supažindinusi su Solo Latino. Pripažinkime, kad Lietuvoje šokti labiau nori merginos ir moterys, tad joms visada trūksta partnerių. Solo Latino  kaip tik padeda  išspręsti šią problemą. Iš pradžių jokios koncepcijos neturėjome, težinojome pavadinimą. Pačiam teko galvoti judesius, sudaryti įdomią programą. Dauguma įsivaizduoja, kad po vieną galima šokti tik go-go ar modernų šokį. Tuo tarpu Solo Latino mokomės tokių pačių žingsnių, kaip ir paprastuose pramoginiuose šokiuose, tik čia daugiau dėmesio skiriame rankų judesiams, kūno kalbai.

Kas yra patrauklaus Solo Latino šokiuose?
Aš laikausi nuomonės, kad nieko nėra geriau už šokį poroje, bet šokant Solo Latino galima geriau pajausti save – kaip judi be kito pagalbos, kaip jauti parketą, kaip laikai pusiausvyrą. Kitas dalykas, kad gali ryškiau išreikšti emocijas rankų judesiais ar kitais būdais. Taigi Solo Latino daugiau dėmesio skiriama saviraiškai. Poroje bendravimas vyksta tarp dviejų asmenų ir šokis yra uždaresnis. Solo šokėjas turi išreikšti save taip, kad nebūtų per ryšku ar per blanku. Mes siekiame viduriuko.

Ar daug merginų susidomi Solo Latino šokiais?
Iš pradžių buvo daugiau merginų, be to, tai buvo nauja. Kas keisčiausia, dabar atsiranda vis daugiau Solo Latino šokančių porų. Kai televizija pradėjo transliuoti šokių laidas, vyrai taip pat susidomėjo šokiais. Jie pamatė, kad judėti gali įvairiausi žmonės. Turbūt vyrai pagalvojo - jei jis gali šokti, vadinasi, ir aš galiu.

Kaip jaučiatės, kai aplinkui tiek daug merginų?
Aš to nesureikšminu, jaučiuosi gerai – kaip ir kiekvieną dieną. Žinoma, bendravimas yra kitoks nei su poromis. Įsivaizduokite, aš esu vyras ir mokau moterį, kaip ji turi elgtis, atrodyti šokio metu. Turbūt keista, kad vyras moko merginą, kaip jai atrodyti seksualiai, kai tuo tarpu  moteris tuos dalykus turėtų išmanyti geriau.

Tai kodėl moko vyras, o ne moteris?
Tai verslo gudrybė. Moterims maloniau ir galbūt lengviau, kad jas mokio vyras. Pati mokymo koncepcija yra tokia, kad aš šokiu prieš jas, o merginos stengiasi atkartoti judesius. Gal joms maloniau žiūrėti į vyrus. Beje, „Dileksoje“ Solo Latino moko ir moterys.

Kaip turėtų atrodyti moteris, šokanti Solo Latino?
Bet koks žmogus turi pasitikėti savimi. Jeigu abejosi, ar gerai judi, ar gerai klausai , ar gerai atrodai, neatsipalaiduosi ir judesys bus negražus. Todėl pirmiausia inkiu atrasti pasitikėjimą savimi. Juk kiekvienas žmogus turi savo stilių, skirtingai šoka. Tai ir yra žavu. Jeigu visi vienodai išmoksime laikyti rankas, vienodai šypsotis, vienodai pasisukti, būsime robotai.

Ar jūs pats ką nors išmokstate iš savo mokinių?
Pagrindinis dalykas, su kuriuo susiduriu mokydamas, nesvarbu ar tai Solo Latino ar pramoginiai šokiai, yra bendravimas. Kuo daugiau turiu grupių, tuo daugiau skirtingų žmonių . Taigi aš mokausi bendrauti: svarbu ne įtikti visiems, o kad būtų patenkinta didžioji klientų dauguma. Juk pasitaiko įvairių žmonių. Vieni aiškiai supranta, klauso, kitiems – šiek tiek sudėtingiau. Tuomet atsiranda nesklandumų. Reikia suorganizuoti pamoką taip, kad tas, kuris jau moka judėti, galėtų dar kartą pasitreniruoti, o tas, kuris mokosi lėčiau, išmoktų .

Kas jums yra šokis?
Tokį klausimą visada klausiu savo mokinių pirmąjį mėnesį. Nes kiekvienas turime savo apibrėžimą, kuris susideda iš daug smulkmenų. Mano nuomone, tai yra kūno kalba, ritmo išraiška. Žingsniai čia nėra svarbūs, kaip galvoja dauguma žmonių. Jeigu žmogus atėjęs mokytis šokti tegalvoja apie žingsnius, jo saviraiška dingsta, tarsi sunyksta jo paties esybė. Todėl aš nuolat kartoju – turėkite savo šokio apibrėžimą. Tai gali būti rankų, kūno plastika ar bet kas kita.

Ar atsimenate pirmąjį susitikimą su šokiu?
Mano istorija neįprasta. Darželyje labai nemėgau pietų miego ir vieną kartą pastebėjau, kad per pietų miegą keli vaikai kažkur eina – ne į lovą, o kitur. Tada paklausiau, kur, o man atsakė, kad šokti. Norėdamas išvengti pietų miego, auklėtojai pasakiau ir aš noriu šokti.  Ir štai šoku jau penkiolika metų. Tai buvo pramoginiai šokiai, o su pirmąja mokytoja Inesa Griciuviene bendrauju ir dabar. Žinoma, kai šoku tiek metų, atsiranda susidomėjimas ir kitomis šokių rūšimis, nors iš pradžių net negalvojau apie liaudies ar modernius šokius. Dabar manau, kad tai ta pati saviraiška, tik skiriasi muzika, charakteris.

Kokią gyvenimo dalį užima šokis?
Visą gyvenimą tai bus svarbu. Ne kaip pajamų šaltinis, o kaip supratimas apie patį šokį. Be to, man malonumą teikia šokis su kažkokiu žmogumi. Visą laiką norisi šokti, laisvu laiku pakelia nuotaiką. Kaip kitiems maistas – taip man šokis. Jo turi būti mano gyvenime.

Dalyvavote pirmajame „Šokių dešimtuke“. Kuo skiriasi šokis televizijoje ir šokių mokykloje?
Projekte atsiranda daug trukdžių, kurie neleidžia pajausti šokio tikrumą. Televizijoje atskleisti šokio charakterį nėra vienintelis tikslas, nes čia įtakos turi ir kiti veiksniai. Projekto dalyviams sunku įsigilina į šokio esmę. Jiems tiesiog parodoma – čia yra čia čia čia, čia yra rumba ir t.t. Mano nuomone, šokis ne visada turi būti parodomasis – kai galvojama apie techniką, linijas, žingsnius. Yra šokis, kai žmogus jaučia malonumą, jis šoka sau. Tada ne taip svarbu patempti pėdą, vienaip ar kitaip pasisukti. Šokis – tai bendravimas su kitu žmogumi. Todėl televizijoje galima savotiškai susigadinti, nes nemokantis šokti žmogus per porą savaičių turi išmokti sudėtingą choreografiją, kuri dar ir visiems įtiktų. Galite įsivaizduoti, ar labai malonūs jausmai lieka pagalvojus apie šokį, kai kasdien repetuojama bent po tris valandas. Taigi patirtis šokių projekte yra naudinga, tačiau kartais žmogus pamiršta, kad šokio esmė nėra tik pasirodymas.

Vadinasi, į šokių mokyklą einantys žmonės šoka savo malonumui?
Galima palyginti su krepšiniu. Yra profesionalai, kurie sportuoja ir yra tiesiog žmonės, kurie mėgsta žaisti krepšinį. Tas pats ir su šokiais. Yra sportiniai šokiai, kai dalyvaujama varžybose  - čia galioja tam tikros elgesio ir išvaizdos nuostatos. Ir yra žmonės, kurie ateina šokti savo malonumui. Mes jiems galime paaiškinti šokio techniką, tačiau jų per daug nespaudžiame, nes šokis nėra tik linijos ir žingsniai. Svarbiausia, pajausti vienas kitą, kad galėtumėte šokti poroje.

Šokote su Greta Šapkaite, kokie liko įspūdžiai?
Greta yra tamsaus gymio, tad tikėjausi, jog bus karšto charakterio ir jai geriau seksis Lotynų Amerikos šokiai. mano nuostabai, jai geriau sekėsi standartiniai šokiai. Tik tiek, kad  dėl jos užimtumo versle, pritrūko laiko visiškai pajausti šokį. Kitas dalykas, kad dalyvaujant realybės šou, reikia ypatingai pasirodyti, todėl ne visada spėjama pasiruošti ir dėl to kyla  nesklandumų. Tokie dalykai trukdo suvokti šokio esmę. Tiesą sakant, nusivyliau pačiu projektu,  nes buvo pamirštas pats šokis ir daugiau dėmesio skiriama šou elementams, pastangoms įtikti komisijai.