Prieš trejus metus atradę vienas kitą Lotynų Amerikos šokių šokėjai Justinas Duknauskas (21) ir Karina Eremian (24) šiandien džiaugiasi Lietuvos čempionų medaliais.
„Viskas įmanoma, jei tik labai nori“,- sako jaunuoliai. Kad ir nedaug dar metų nugyvenę, jie tokie suaugę, kai dėsto savo planus. Poryt- Honkongas, po kelių savaičių- privatūs turnyrai Indonezijoje, Malaizijoje, Singapūre, kovo pabaigoje - Lietuva, gegužę - Lotynų Amerikos šokių Europos čempionatas Ispanijoje, vėliau- Pasaulio taurė Šanchajuje, pasaulio čempionatas Australijoje...

Justinui Lietuvos sportinių šokių čempionato medalis bus tik dar vienas kolekcijoje. Pradėjęs šokti nuo penkerių, gaudavo jų kiekvienoje amžiaus grupėje. „Tik kaskart vis su skirtinga partnere“,- juokiasi ir tikina, kad Karina savo titulais jam nenusileidžia. Kai susipažino, ji buvo ką tik tapusi Armėnijos jaunimo čempione. Susitiko abu Anglijoje, bene garsiausiame Blekpulo šokių konkurse. Justas tikina, kad čia- daugiausia galimybių rasti šokių partnerį. Į Blekpula kasmet susirenka visas šokių pasaulis.
    Gimusi Kaliningrade, šokusi Armėnijoje mergina visiškai tikra: „Svarbu pačiai suprasti partnerį, svarbu, kad jis suprastų tave. Turi būti ne tik paprasta drauge šokti, bet ir bendrauti.“ „Tai labai labai svarbu,- pritaria Justas.- Juk daugybę laiko praleidi kartu- šokių salėje, lėktuve, viešbutyje, varžybose. Kartais partneriai drauge būna daugiau nei vyras su žmona...“
    Kai paklausiu, ar jiedu pora ir gyvenime, Karina su Justu susižvalgo. Mergina puse lūpų lyg ir bando tai patvirtinti, užtat jos partneris užtrenkia duris asmeniškumams: „Mes- labai geri draugai, Visiškai nesinori pasakoti apie savo jausmus, juk jei kas, tektų pasakoti ir apie skyrybas...“
    Gerokai daugiau entuziazmo Justino balse girdėti, kai prisimename neseniai įvykusį Lietuvos čempionatą. Sako nugalėti visiškai nesitikėję: „Atvažiavome geros nuotaikos, norėjome nepriekaištingai sušokti. Ir tai buvo mūsų diena! Pergalę galėjau nujausti po pirmųjų turų, kai pamačiau, išgirdau žiūrovų reakciją. Tos emocijos tikrai padėjo!“
    Ir treneriai, be jokios abejonės. Pastaruosius pusantrų metų Karina su Justinu šokti mokosi pas visame pasaulyje garsius trenerius- norvegus Espeną Salbergą ir Tonie Nyhagen bei penkiolika kartų pasaulio čempionais tapusius Geynor Fairweather ir Donie Burnsą. „Pas juos patekti- be galo sunku,- tikina Justinas.- Šie treneriai dirba tik su aukščiausio lygio poromis. Iš pradžių pas Espeną treniruotis skraidydavome į Indoneziją, Balio salą, paskui- į Romą. Dabar jis persikėlė į Honkongą. Būtent šis žmogus atvėrė mums akis, pakeitė supratimą apie šokius.“
    Sportinių šokių šokėjams suaugusiųjų gyvenimas prasideda labai anksti. Justinas tikina vaikystės nepraradęs, o dabar... Dabar jis gerai žino, ko nori: „Šokiai visada buvo dalis manęs, tėtis su mama irgi šoko. Mama dar ir dabar treniruoja poras. Jie manęs nevertė, tikrai. Jei būčiau galvojęs mesti, būčiau metęs. Kas žino, jei šokčiau tik Lietuvoje, gal noras ir užgestų, tačiau atsirado puikus treneris, gera komanda. Jų išduoti negaliu. Ir kuo aukščiau viršūnės, tuo daugiau azarto.“
    Karina pasakoja, kad Honkonge šokių studijas dažniausiai steigia užsieniečiai. Jei nori jose gauti darbą, reikia turėti arba titulų, arba gerų pažįstamų. Kadangi Justinas titulų neturėjo, pirmą kartą atskridęs beveik savaitę sėdėjo be darbo. Tačiau u-teko vieno trenerio Espeno skambučio ir darbo atsirado: „Treneris- labai gerbiamas žmogus. Tiesiog šokių pasaulio dievas. Visi žino, kad pas jį patekti beveik neįmanoma. Jei tave paėmė, tai iškart kažką reiškia.“
    Justino pamokos Honkonge kainuoja apie 250 litų. Šokti dažniausiai jis moko pagyvenusias moteris: „Jos ten išprotėjusios dėl šokių. Ir išpuikusios, nes Honkonge dirba vien šokių pasaulio žvaigždės. Vietiniai gerai žino, kaip atrodo geras šokis, kartais netgi nebeįsivaizduoja, ko iš tiesų nori. Būk tu nors pasaulio čempionas, bet jei nemokėsi bendrauti, nebūsi malonus, šiltas žmogus, jie į tavo pamokas tiesiog numos ranka. Užtrunka, kol perpranti subtilybes: vienom patinka griežtas mokytojas, kitoms- tiesiog malonus žmogus, su kuriuo galima kalbėtis, treti nori mokytojo pižono. Esi suinteresuotas dirbti gerai, nes kiekviena pamoka atneša pinigų, juos mudu su Karina vėliau išleidžiame savo treniruotėms- gero mokytojo akademinė valanda kainuoja nuo 600 iki 700 litų. Užtat kai grįžtame į Lietuvą, „Dileksos“ šokių klube, kur treniruojame poras, atiduodame visą širdį. Tada užmokestis nebesvarbu.“
    Jaunuoliai sako supratę du svarbius dalykus: be pinigų į didžiąsias varžybas nenuvažiuosi, tačiau net ir jų turėdamas, bet pavargęs, gerai nepasirodysi. Pirmuosius kartus Honkonge Justinas dirbdavo iki išnaktų. Nuo vienuoliktos vakaro su Karina dar treniruodavosi patys. Namo grįždavo apie antrą trečią nakties. Dabar sugalvojo kitaip- į Honkongą važiuoja iki svarbių varžybų likus pusantro mėnesio. Mėnesį uždirba pinigų, o dvi savaites- treniruojasi.
    Vyrukams Honkonge lengviau. Užtat jų partnerėms susirasti darbą- gana sudėtinga. Karinai tai negalioja. Dizainu besidominti mergina vienoje Honkongo šokių studijoje kuria šokių drabužius.
    Šokėjai tikina, kad Honkongas- labai komfortiškas, milžiniškų galimybių miestas, tačiau jame gyventi... Azijoje sunku pasijusti savam. „Be to, čia labai užterštas oras,- sako tolimoje šalyje dažnai besilankantis lietuvis.- Ir vargu ar norėčiau, kad čia augtų mano vaikai.“
    Vos per dvidešimt peržengęs Lietuvos sportinių šokių čempionas nežino, ar norėtų karjerą baigti Lietuvoje. Pusę pasaulio išmaišiusiam kosmopolitui ji, matyt, per maža: „Tik laiko klausimas, kada su Karina išplauksime į tarptautinius vandenis. Šoksime aukščiausiu lygiu, tikrai tai žinau,- tikina.- Kai nebešoksiu, o tai bus negreitai, tikrai kursiu nuosavą studiją, dirbsiu teisėju, treneriu. Ir visiškai nesvarbu, kurioje šalyje tai vyks.“

Laisvė Radzevičienė

Šaltinis: Žurnalas "Žmonės"