Romas Alijevas: „Atsidūręs šokių pasaulyje net nepajutau kaip subrendau"
Antrakursis mokytojas pripažįsta, jog didžiąją gyvenimo dalį užima šokiai – jei ne pamokos, tai tiesiog mintys apie juos. Tad laisvalaikį tenka skirti mokslams, o retkarčiais atsiranda akimirkų, kai gali pasimėgauti ir kokia grožinės literatūros knyga.

Tačiau R.Alijevas nesiskundžia – ribotas laiko limitas kaip tik skatina nesustoti, ypač dabar, kai jo vedamų pamokų tik daugėja.

Vaikystėje mama lankė baletą ir buvo gavusi pasiūlymą lankyti pramoginius šokius. Iš pradžių ji abejojo, bet vėliau pamačiusi kitų treniruočių rezultatus labai pavydėjo ir gailėjosi, kad nesiryžo šokti pati.

Kartais tėvai nori realizuoti svajones vaikų pagalba, galbūt mano atvejis panašus. Iš pradžių į šokių būrelį nuvedė sesę, o kai buvau šešerių metų – ir mane. Pradėjau šokti „Miražo" klube, Moksleivių rūmuose. Vėliau perėjau į „Dileksą". Mano sesė, metė šokius po kelerių metų, o aš likau.

Negaliu pasakyti, kad šokiai man iš karto labai patiko, juk norėjau žaisti futbolą, tačiau nenorėdamas nuvilti mamos, užsiėmimo nemečiau.

Kada įvyko persilaužimas?

Šokių lankymas man visuomet buvo pramoga – geras laisvalaikio praleidimas, smagi draugų kompanija. Tik paauglystėje, būdamas 14-15 metų supratau, jog reikia siekti rezultato, „pabudo" ambicijos. Pradėjau dar daugiau treniruotis, sportuoti, mokytis pas aukštos kvalifikacijos mokytojus. Tuomet padaugėjo varžybų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mastu.

Kai pradėjome repetuoti darbo dienomis po 4 valandas, o savaitgaliais po šešias, rezultatai iškart šoktelėjo į viršų.

Kada buvo paskutinės varžybos?

Paskutinį kartą jaunimo rungtyje su Raminta Aukštuolyte šokome 2009 metais Latvijoje ("Latvia Open") ir iš 70 porų buvome pirmi. O paskutinės varžybos šokių karjeroje, jau suaugusiųjų kategorijoje, buvo 2010 m. pavasarį. Prieš tai buvo daug prizinių vietų Austrijoje, Ukrainoje, Lietuvoje. O perėjus į suaugusiųjų pakopą, prasidėjo sunkus laikotarpis, nes buvome dvyliktoje klasėje, reikėjo daugiau laiko skirti mokslams.

Bet iki tol, matyt, buvo ir tokių, kurios įsiminė dėl kurioziškų situacijų?

Prieš varžybas Lynce (Austrijoje aut.past.) susirgau sinusitu. Kadangi labai nemėgau gydytojų, ieškojau informacijos, kaip jį būtų galima išsigydyti namų sąlygomis. Prieš einant miegoti ant kaktos užsidėjau šildytuvą ir pamiršau, tad atsikėliau su nudegusia, pūslėta kakta, kurią papuošė šašai. Mūsų rezultatas buvo stebėtinas, atsidūrėme antroje vietoje, aplenkę vieną iš jaunimo Pasaulio čempionų, tačiau juokingiausia buvo tai, kad aš stovėjau ant pakylos su didžiuliu, žvaigždės formos šašu, kaktos srityje.

Minėjai, kad dvyliktoje klasėje teko daugiau laiko skirtis mokslams. Šokių tempą teko sumažinti?

Daug laiko skirti mokslams nebuvo galimybės, ypač susiėmiau, kai buvo likę maždaug pusantro mėnesio prieš egzaminų pradžią. Rezultatai buvo pakankamai geri, kad studijuočiau Vilniaus universitete, Vadybos ir informacinių sistemų specialybėje. Po dvylikos klasių nežinojau, kur stosiu, bet savo pasirinkimu esu patenkintas. Universitete skolų dar neesu turėjęs.

Ši specialybė ganėtinai perspektyvi, darbą tikrai bus galima susirasti. Matau save šioje srityje, bet norėčiau suderinti ir su šokiais. Juk įmanoma – dieną darbas biure, o vakare arba savaitgaliais į šokių pamokas.

Mintis šokti „pasitraukė", nes vis didesnę vietą užėmė mokslai, tad natūraliai ėmiau daugiau mokyti kitus. Nesakau, kad nenorėčiau grįžti, bet tai reikia daryti tik tuomet, kai gali tam skirti 100 procentų savo energijos, juk nesinorėtų būti aplenktam porų, prieš kurias anksčiau esi laimėjęs.

Galbūt ir bendramokslius užkrėtei šokių virusu?

Tai, kad aš šoku, kolegos sužinojo tik po pirmojo vakarėlio, tuomet atsirado bruzdesys ir klausimai. Trys kurso draugės pradėjo lankyti užsiėmimus. Gal vėliau surengsiu jiems kokią bendrą pamoką, kad susipažintų su šia sritimi.

Kada buvo Tavo kaip šokių mokytojo debiutas?

2009 metų viduryje, kartais tekdavo pavaduoti J. Aleksandravičiaus ketvirtadienį vykstančią hobi klasę. Tai buvo pirmoji praktika. Klasėje, kuri iki šiol gyvuoja, yra porų, kurios dalyvauja varžybose. Tuomet pradėjome su kai kuriais dirbti ir individualiai, natūraliai ėmė daugėti ir privačių pamokų, pradėjo atsirasti grupinių užsiėmimų, o dabar jų skaičius tik auga.

Kokius pagrindinius skirtumus pastebėjai dirbant individualiai ir grupėje?

Individualiai turi aiškinti viską „nuo – iki", visas dėmesys skiriamas žmogui, o mokantis grupėje aš linkęs suteikti daugiau laisvės, galimybės pajudėti ir, žinoma, kritikos. Tiesa, tie, kurie šoka privačiai – turi privalumą pašokti su mokytoju. (šypsosi)

Ar yra tiesos, kad lietuviai bijo užduoti klausimus, yra drovesni mokiniai?

Iš tiesų taip, ypač per pirmą pamoką. Kad ir dirbant privačiai, būna žmonių, kurie tyli, linksi galva, o tik vėliau prasilaužia, pardeda klausinėti. Nuo vasaros pradžios dirbu su itale, ji iškart pabėrė labai daug klausimų, aiškiai išdėstė, ko nori, o lietuviai dažniausiai taip nesielgia.

Žinoma, kai žmogus turi daug informacijos, o šoka labai mažai, irgi blogai. Šokiuose reikia labai daug praktikos.

Ar jauti, kad pasikeitei?

Negaliu pasakyti, kad mano bendravimo įgūdžiai pakito. Žinoma, nuolat bendraujant su vyresniais žmonėmis, jauti, kad tave tai brandina. Juk daugiausiai laiko praleisdavau su bendraamžiais, o dabar nuolat esu supamas intelektualių žmonių, iš kurių galima daug išmokti.

Nors prisipažinai, kad laisvo laiko beveik neturi, tačiau gal visgi jo lieka kokiam nors hobiui?

Esu skaitęs daug psichologinių – motyvacinių knygų, bet daug laisvo laiko paimti į rankas knygą, nėra. Daugiausiai laiko užima šokiai, o laisvu metu stengiesi pasiruošti paskaitoms. Paskutinė knyga M. Bulgakovo „Šuns širdis". Daug knygų pasirenku pagal mokinių, draugų rekomendacijas, kitas mano taikinys – „Skrydis virš gegutės lizdo".

Chiara Tessaris: "Kai pradėjau lankyti pamokas, ieškojau užsiėmimų, kurie man padėtų išmokti šokti ir tai būtų ne pasiruošimas varžyboms, o kaip hobis. Aš labai rimtai žiūriu į šokį, tad man pasisekė, kad pradėjau šokti su tokiu nuostabiu mokytoju, kuris atsako į visus mano klausimus, o jų turiu begales. Tiesą sakant, maniau, kad pamokas lankysiu tik vasarą, bet jai praėjus nenorėjau prarasti tokio gero mokytojo – jų rasti yra sunku. Labai svarbus mokytojo požiūris – dažniausiai yra sakoma, jei nepradėjai nuo šešerių metų – gali ir nebandyti, o Romas moka motyvuoti, yra kantrus, vertingas, šimtą kartų parodo, jei ko nesuprantu, pakoreguoja žingsnelius.
Jis moka mane motyvuoti. Mokytojas gali nuslopinti mokinio norą gilintis arba atvirkščiai įkvėpti – būtent tai Romas ir daro. Vaikinas vertas tik geriausių žodžių – jis talentingas ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip šokėjas, o taip būna labai retai.
Mokytojas iš Niujorko man visada sakydavo, kad šokiai tai ne tik žingsnelių skaičiavimas, bet ir ryšio su kita siela atradimas – tai aš ir pajuntu per šokio pamokas su šiuo jaunu mokytoju."

Milda Amšiejienė: "Pirmiausia, kaip mokytojas moka mokinti, turi sistemą, kuri aiški, niekada nesimėto. Jis visada viską sklandžiai sudėlioja, kad ir visiškai „žalias" galėtų susigaudyti, jaučia žmogų. Be to, Romas labai kantrus, draugiškas, pastabus, su juo lengva rasti bendrą kalbą, yra , kalbant apie pamokų tvarkaraštį – lankstus. Visuomet atsižvelgia į mokinio, jėgas, galimybes, nuotaikas, kartais būna reiklus. Pas nieką kitą eiti mokytis šokti nenorėčiau."

Jekaterina Byčkova: "Tikrai geras mokytojas. Kiek teko pažinti per tą valandą, jis yra draugiškas, komunikabilus ir labai inteligentiškas, nors yra jaunas. Vienas iš svarbiausių kriterijų – turi neišsenkamą kantrybę. Romas savo srities profesionalas – papasakoja apie istoriją, žingsnių techniką, šokio ypatumus."